Įvadas į UAV

UAV, dar vadinami „dronais“, yra nepilotuojami orlaiviai, valdomi radijo nuotolinio valdymo įranga ir autonominiais{0}}programų valdymo įrenginiais. UAV iš tikrųjų yra bendras nepilotuojamų orlaivių terminas. Techniniu požiūriu juos galima suskirstyti į: nepilotuojamus stacionarius -sparnus orlaivius, nepilotuojamus vertikalaus kilimo-ir tūpimo{4}} orlaivius, nepilotuojamus dirižablius, nepilotuojamus sraigtasparnius, nepilotuojamus-rotorinius orlaivius [41], nepilotuojamus parasparnius ir kt. Palyginti su pilotuojamais orlaiviais, jie turi mažą naudojimo kainą, mažą naudojimo aplinką, mažą pranašumą stiprus išgyvenamumas mūšio lauke. Kadangi nepilotuojami orlaiviai turi didelę reikšmę būsimoms oro kovoms, didžiosios pasaulio karinės šalys spartina nepilotuojamų orlaivių kūrimą. 2013 m. lapkritį Kinijos civilinės aviacijos administracija (CA) išleido „Laikinuosius civilinių nepilotuojamų orlaivių sistemų pilotų valdymo reglamentus“, o Kinijos AOPA asociacija yra atsakinga už atitinkamą civilinių nepilotuojamų orlaivių valdymą. Pagal reglamentą bepiločių orlaivių operacijos žemyninėje Kinijoje gali būti suskirstytos į 11 kategorijų pagal orlaivio dydį ir oro erdvę, kurioje jie skrenda. Tik daugiau nei 116 kilogramų sveriančius dronus ir daugiau nei 4600 kubinių metrų sveriančius dirižablius, skraidančius integruotoje oro erdvėje, reglamentuoja Kinijos civilinės aviacijos administracija. Likusią dalį, įskaitant vis populiarėjančių mikro-aerofotografavimo orlaivių skrydžius, valdo pramonės asociacijos arba už juos atsako patys operatoriai.